Maskvos Ir Visos Rusios Patriarcho Kirilo Velykinis Sveikinimas Vyskupams, Kunigams, Vienuoliams Ir Visiems IŠtikimiesiems RusŲ OrtodoksŲ BaŽnyČios Tikintiesiems

Mylimi Viešpatyje vyskupai, garbingieji kunigai ir diakonai, Dievą mylintys vienuoliai ir vienuolės, brangūs broliai ir seserys!

Iš dėkingumo Dievui kupinos širdies skelbiu visiems jums didžią ir išganingą žinią:

KRISTUS PRISIKĖLĖ!

Kasmet šiuo velykiniu šūksniu Bažnyčia liudija tą pasaulinės reikšmės beveik prieš du tūkstančius metų buvusį įvykį. Tada ankstų rytą mirą nešančios moterys atėjo į savo Mokytojo palaidojimo vietą ir pamatė, kad kapas tuščias. Kristaus Dieviškoji galia nugalėjo mirties dėsnį. Jis prisikėlė, visai žmonijai paliudydamas, kad mirtis – tai ne gyvenimo pabaiga, kad mirtis nugalima Dievo galia.

Kristaus Prisikėlimas, būdamas unikalus pasaulio istorijos įvykis, pagal Dievo planą tapo ir mūsų asmeninio prisikėlimo pradžia. Būtent tam Išganytojas ir atėjo į pasaulį, kentėjo, buvo nukryžiuotas ir pakilo iš kapo, kad kiekvienas turėtų galimybę patirti prisikėlimą iš mirusių, ir visai ne perkeltine, o tiesiogine šio žodžio prasme. Apie tai aiškiai kalba apaštalas Paulius: „…Dievas ir mus prikels Savo galybe“ (1 Kor. 6, 14).

Štai kodėl Velykų šventė yra gyvenimo pergalės prieš mirtį šventė, nes Kristaus Išganytojo Prisikėlimu ir mums visiems dovanotas prisikėlimas iš mirusių. Kad ir kokias sunkias mūsų žemiškojo gyvenimo aplinkybes mes išgyventume, kad ir kokie išbandymai mus aplankytų, kad ir kokiomis baimėmis mus gąsdintų tie, kas bando, neturėdami dvasinių galių, įžvelgti ateitį, mūsų pasaulio suvokimas turi būti ramus ir džiaugsmingas, nes Kristus prisikėlė!

Šventojoje Rusioje Velykų šventė visada buvo pati didžiausia ir šviesiausia. Pastaraisiais dešimtmečiais ji vėl grįžo į daugelį namų ir šeimų. Ir dabar ją švenčia ten, kur anksčiau neskambėjo velykinis pasveikinimas: ligoninėse ir kalėjimuose, kariuomenėje ir laivyne, ir net kosmose. Ir duok Dieve, kad už išorinių pokyčių, vykstančių rusiškojo pasaulio šalyse, vyktų tikras žmonių sielų atgimimas, kad Kristaus Prisikėlimo džiaugsmas pripildytų kiekvieną širdį, kad Dieviškosios meilės šviesa būtų sušildyti ne tik mūsų giminės ir artimieji, bet ir žmonės, negalintys pabūti bažnyčioje, pagyvenę, ligoniai ir vieniši.

Kristaus Prisikėlimu tikintysis gali būti palytėtas iš aukštybių siųstos malonės galios, kad gyventų tiesoje ir pagal Dievo įsakymus: būti geras ir gailestingas, sąžiningas ir palankus santykiuose su žmonėmis, gebantis dalytis su jais ir džiaugsmu, ir skausmu.

Šis krikščioniškas elgesys su artimu taip pat reiškia ir rūpinimąsi savo šalimi, savo tauta, savo šeima, namais. Skelbdama amžinųjų dvasinių vertybių pirmenybę, Bažnyčia taip pat kviečia savo vaikus rūpintis ir laikinosiomis, bet realiomis Dievo sukurto pasaulio vertybėmis: mus supančia gamta, turtingu kultūriniu palikimu, kuris amžiais buvo kuriamas mūsų pirmtakų. Būti Ortodoksijos dvasinių vertybių ir tradicijų sergėtoju reiškia aktyviai keisti save, savo vidinį pasaulį, taip pat palaikyti mus supančio pasaulio grožį bei harmoniją ir atstatyti juos ten, kur jie piktos žmonių valios suniokoti. Toks krikščionio pašaukimas ir atsakomybė.

Viešpats iš mūsų nereikalauja mūsų jėgas pranokstančių žygdarbių. Kreipdamasis į kiekvieno žmogaus sielą, Jis nuolat kviečia: „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, Aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių Mano jungą ir mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, Mano našta lengva“ (Mt. 11, 28-30). Norint pajusti, koks švelnus ir lengvas tas jungas, kurį įduoda mums Viešpats, reikia išmokti daryti gera ir artimui, ir visiems. Šiame mokyme sunkūs tik pirmi žingsniai: laiku sustoti ir šiurkštumu neatsakyti į šiurkštumą, piktu į piktą, melu į melą, teisimu į teisimą. O paskui nors kartą patirti malonumą, teikiamą teisingo ir doro poelgio, kuris buvo naudingas kitam žmogui, ar tai būtų šeimoje, darbe, parapijoje, ar tiesiog bendraujant su kaimynais ir pažįstamais. Šis malonumas gali peraugti į džiugią ir optimistinę dvasios būseną, jei geri darbai, padaryti ne savanaudiškais tikslais, o iš tyros širdies, tampa mūsų gyvenimo dalimi. Tik tada mes pajusime visuomeninio gyvenimo polinkį į gerą, kai suvoksime ryšį tarp mūsų padaryto gėrio ir visuomeninės gerovės.

Evangelinė mūsų poelgių motyvacija ir asmeninėje, ir profesinėje, ir visuomeninėje sferoje gali kardinaliai pakeisti mus pačius bei mus supantį pasaulį.

„Teprisikelia Dievas ir išsisklaido Jo priešai!“ – sušunkame mes šią šviesa spindinčią naktį. Teprisikelia Dievas ir mūsų širdyse ir teišsisklaido mūsų gyvenime melas, nesantaika, pyktis, vaidai ir visokie susiskaldymai.

Širdingai visus jus, mano brangieji, sveikinu su Šventų Velykų švente. Iš tiesų Prisikėlusio Viešpaties pagalba ir palaima telydi kiekvieną iš mūsų tolimesniuose darbuose Bažnyčios, šalių, kur mes gyvename, gerovei, šalia ir toliau esančių gerovei. Amen.

MASKVOS IR VISOS RUSIOS PATRIARCHAS

Maskva

Kristaus Velykos

2011 m.

Read more at Patriarchate of Moscow and All Russia